Aistis Mickevičius: „Vyras neturėtų ožiu smirdėti“

Aktorius, TV3 projekto „Šok su manim“ dalyvis Aistis Mickevičius jau beveik metus visą savo laisvalaikį skiria naujam hobiui – kvepalų gamybai. Maišyti aromatus jis mokosi „Kvapų namuose“, tačiau nevengia eksperimentuoti ir namuose, kuriuos Aisčio draugai praminė alchemijos laboratorija. Tiesa, pats Aistis kuklinasi ir sako, kad iki tikrųjų parfumerių, „nosių“, jam dar labai toli: „Savo mokslų nelaikau baigtais, nes jie neturi pabaigos…“

Jautri uoslė

Aistis prisimena, kad jautria uosle pasižymėjo nuo vaikystės: „Mama vis pasakoja istoriją, kai kartu užėjome į žuvies parduotuvę ir aš kuo garsiausiai pareiškiau: „Kas sia milda?“ (Suprask: „Kas čia smirda?“)  Vežamas į kaimą sausakimšu tarpmiestiniu autobusu sukeldavau tikrą skandalą dėl visokių „smirdalų“, tad tekdavo mane vežti su iškišta pro langelį nosimi. Žinoma, užuosdavau ir malonius kvapus. Iš tų laikų įstrigęs nupjautos žolės, šieno, sudžiūvusių rudeninių lapų, „čirvinių“ blynų kvapas…“

Parfumerija aktorius susidomėjo, kai mama nupirko pirmuosius kvepalus – Christian Dior „Farenhait“, kurie jį tiesiog užbūrė. „Nuo to laiko ėmiau ieškoti kvepalų su paslaptimi ir charakteriu, atsirado poreikis retiems, nišiniams kvepalams“, – kalba jis.

Domėjimasis parfumerija virto rimtu hobiu, kai, pradėjęs domėtis galimybėmis mokytis parfumerijos paslapčių užsienyje, Aistis atsitiktinai išgirdo apie Vilniuje įsikūrusius „Kvapų namus“, kur jau kelis metus rengiami seminarai ir kūrybinės dirbtuvės. „Kvapų namų“ sielos Laimės Kiškūnės dėka apie kvapus ir jų maišymo subtilybes, tradicijas sužinojau labai daug. Parfumeriui svarbiausia – išlavinti uoslę, nosį. Turi daug praktikuotis uosdamas įvairiausias parfumerines substancijas. Svarbu žinoti, kokios vieno ar kito elemento savybės ir kaip jos gali pagelbėti ar pakišti koją bendroje kvapo struktūroje. Reikia mokėti parašyti kvapo formulę, nusistatyti proporcijas ir t. t. Vis dėlto savo mokslų nelaikau baigtais, nes jie neturi pabaigos…“ – paaiškina aktorius.

Labiausiai jį nustebino kvapų pasaulio neaprėpiamumas ir sudėtingumas – juk nelengva suvokti, kad bet kuri alfaktorinė erdvė, t. y. bet kas, kas aplink mus, yra kvapas ir tai gali būti pavadinta kvepalais.

Atskiria 100 kvapų

„Profesionalus parfumeris, „nosis“, gali užuosti, atskirti ir apibūdinti iki kelių tūkstančių kvapų. Tai jau aukštasis pilotažas. Aš kol kas atpažįstu apie šimtą. Tai nėra mažai žinant, kad prieš tai tiksliai galėjau įvardinti tik kelis“, – dėsto A. Mickevičius.

Ar daug kvepalų jau yra sukūręs Aistis? „Kiekvienas eksperimentas jau yra vykęs ar nevykęs aromatas, jei prisiminsime, kad viskas yra kvepalai. Vykę variantai yra kokie keturi penki. Aš juos po truputį vis tobulinu, „lyginu“. Bet už juos man jau ne gėda“, – šypsosi jis.

Kad „žodis taptų kūnu“, o hobis – verslu, labiausiai trūksta investicijų, mat parfumerinės esencijos gana brangios.

Kurdamas jis naudoja pačius įvairiausius ingredientus priklausomai nuo to, kokį kvapą „mato“, kokio rezultato tikisi: „Ar jis turi būti šiltas, ar šaltas, ar duslus, ar gaivus ir pan. Taip pat svarbu – kvepalų struktūra. Ar tai bus odekolonas („eau de cologne“) ar akordiniai kvepalai, ar tikrieji – trijų gaidų (natų), nes daug ką lemia atskirų esencijų savybės: lakumas, ilgalaikiškumas, maišymosi su kitais ingredientais subtilybės ir t. t.“

Aistis maišo kvepalus iš natūralių esencijų, taip kaip tai buvo daroma Europoje XVIII–XIX amžiuose. Jo kvepalai tęsia senovines kvepalų gamybos tradicijas. Tokiais metodais kuriančių parfumerių dar ir šiandien yra Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir kitur. „Cheminiai kvepalai – dvidešimto amžiaus išradimas. Absoliuti dauguma kvepalų šiais laikais kuriama iš cheminių semplų. Į prabangius kvepalus dedama ir brangių natūralių esencijų. Tuomet kvapas įgauna tūrį, gylį, charakterį“, – skirtumus tarp natūralių ir dirbtinių kvapų įvardija jis.

Kvepinasi savo aromatu

„Mano mėgstamiausios esencijos gaminamos iš pačulės, miros, šalavijo, žaliojo mandarino… Daug jų, kiekviena ypatinga. Parfumeriui neturėtų būti blogų ar bjaurių kvapų. Patikėkite, kiekvienuose kvepaluose yra lašelis bjaurasties. Nuo to kvapas tampa tik turtingesnis, „pilnesnis“, – paaiškina aktorius.

Pats jis mėgsta kvepintis savo paties sukurtu ir sumaišytu kvapu, dažniausiai – „Amber Limonade“. „Nevengiu ir pirktinių kvepalų. Tik visi jie reti, nišiniai, kartais jau ir nebegaminami: Andree Putman „Preparation Parfumee“, Yohji Yamamoto „Yohji Homme“, Fendi „Life Essence“, Fragonard „F!“, Comme Des Garcons „Kyoto“ ir t. t.“, – nesustodamas vardija parfumeris.

Apie lietuvių kvepinimosi tradicijas Aistis turi savo nuomonę: „Mano aplinkoje visi kvepia labai individualiai, teisingai ir gardžiai. Bet bendrąja prasme pastebėjau tokią disproporciją dėl kvepinimosi: dažna moteris išsikvepinusi per smarkiai, o dažnas vyras apskritai nepasivargina kvepintis. Tai, matyt, valstietiškos prigimties ir sovietinio laikotarpio palikimas. Geriau ožiu dvoks, bet odekolono nenaudos, nes esą tai nevyriška. Absurdas, kvailybė. Bet baisiausia, kad atsiranda moterų, kurioms tas smirdantis ožys mielesnis už kvepiantį kavalierių. Laimei, jauni kvepia visi – ir merginos, ir vaikinai.“

Jurgita Kviliūnaitė

Redos Mickevičiūtės tekstas