Drabužiai kaip magija

Galite paklausti, kaip gali magija slypėti drabužiuose? Negi tokioje paprastoje aprangoje kaip džinsai ir marškinėliai yra kokie nors burtai? Tikriausiai nėra, jei spręsime pagal tai, ką matome plika akimi, bet yra, jei šiek tiek daugiau pasigilinsime.

Žmonijai pradėjus savo egzistenciją šioje žemėje, prieš atsirandant drabužiams galbūt buvo naudojami figos lapai. O gal ir ne, greičiausiai yra kita priežastis, kodėl figos lapas buvo naudotas religinės tematikos mene. Galbūt žmonės manė, kad figos lapai atrodo geriau negu nieko. Nesunku atspėti, kad figos lapai paveiksluose buvo tik pretekstas pridengti tam tikrus mūsų anatomijos ypatumus. Jei pabandytumėte „apsirengti“ figų lapais, suprastumėte, kad jie ne tik per maži, bet ir netinkami bei nepatogūs.

Nekalbant jau apie tai, kaip sunku juos pritvirtinti prie kūno, ypač tais senoviniais laikais, kai nebuvo nei klijų nei kitokių priemonių. O be to, figos lapo vartojimo laikas yra gana trumpas – viena ar dvi valandos kol toks drabužis nuvys.
Atsižvelgus į visas šias priežastis, aišku, kad reikėjo daug praktiškesnės mados. Pirmieji šitą suprato kariai. Kovotojai buvo pirmieji drabužių dizaineriai, nes jie turėjo viską, ko reikia galingam ir naujoviškam drabužių kūrimui: stiprią poziciją, išskirtinį pritaikymą ir priėjimą prie pagrindinių resursų.

Labai ankstyvą kario įvaizdį sudarė ant nuogo liemens išpiešti šonkauliai. Paryškintas šonkaulių vaizdas turėjo priešui sukelti pačios Mirties įspūdį ir priversti jį pasiduoti. Sunku pasakyti, ar tai suveikdavo, bet šis motyvas buvo toks populiarus, kad išliko iki šių dienų. Išpieštų šonkaulių reliktas yra sagų eilės ant dabartinių kareiviškų liemenių ir švarkų.

Kita senovinė įvaizdžio detalė buvo gąsdinantys galvos apdangalai. Jiems galiojo taisyklė: kuo aukštesni ir platesni, tuo geriau. Pabaisų veidai nupiešti ar išraižyti ant kaukės buvo ypatingi ženklai. Šiaurės Amerikos indėnai išsiskyrė galvos apdangalais iš plunksnų. Jie taip pat naudojo ir veido ir kūno piešinius (žvėrių žymes), skirtus išgąsdinti ir įbauginti priešams.

Pirmosios uniformos turėjo įkvėpti kareivius dalyvauti mūšyje. Ši mintis yra įsisavinta visose karinėse tarnybose visame pasaulyje. Kai tik kareivis apsivelka uniformą, jis ar ji nebėra laisvai mąstantis civilis, o dalelė gerai suderinto mechanizmo, besielgianti pagal tam tikrus komandų rinkinius. Ši sistema yra gerai apgalvota. Žmogaus su uniforma veiksmai yra svarbūs sistemos visumai, todėl jis negali elgtis pagal savo norus.

Paprastus žmones smarkiai veikė karių šarvų ir uniformų mada. Viduramžiais vyrų švarkų pečiai būdavo itin išpūsti, o rankovės plačios. Tokia apranga net smulkiausiam suteikdavo didingą stotą, taigi, ir galingesnio, svarbesnio žmogaus įspūdį. Galvos apdangalai su plunksnomis, didelės karūnos padarydavo žmogų optiškai aukštesniu. Anstesniais laikais tai buvo itin svarbu. Dar 18-tame amžiuje vidutinis europiečio ūgis buvo tik šiek tiek daugiau nei 150 cm.
Ką bendro šie dėsningumai turi su šiandienine mada? Negi ir dabar tikime tokiais prietarais? Galima galvoti, kad netikime, tačiau, peržvelgus mūsų spintas, sunku pasakyti, kad mūsų niekas neįtakoja. Kodėl gi perkame madingus drabužius atitikančius tam tikrą gyvenimo būdą? Kodėl perkame kvepalus, tinkamus mūsų aplinkai?

Kaip ir paprastas vaikinas perkantis mėlynus džinsus ir marškinėlius tik dėl žymios grupės pavadinimo ant jų; mes tikime kad susitapatinimas su tam tikromis etiketėmis, tam tikru stiliumi padės mums atskleisti savo individualumą ir pritraukti panašius žmones. Tuomet visai nesvarbu, kad mes patys žinome, kokius drabužius dėvime. Daug svarbiau tai, kad tie, su kuo bendraujame, atpažintų tam tikrą stilių mūsų aprangoje.