Gaminti galima ir sau!

Savo pirmąją kulinarinę knygą buvusi televizijos žvaigždė, o dabar tiesiog laisva menininkė Agnė Jagelavičiūtė dedikuoja tiems, kurie gaminti maistą ir juo mėgautis sugeba vieni. Menininkė tiki, kad stebuklingi patiekalai gali gimti iš paprastų produktų. Svarbiausia – nebijoti eksperimentuoti.

Vardas, pavardė: Agnė Jagelavičiūtė

Gimimo data, vieta: 1980 10 07, Vilnius

Ūgis: 165 cm

Svoris: 52 kg

Plaukų spalva: tamsiai pilka

Akių spalva: gelsvai ruda

Išsilavinimas: turi Vilniaus dizaino kolegijos baigimo diplomą, šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja tapybą

Profesija: menininkė

Hobis: maisto gaminimas

Šeiminė padėtis: susisaisčiusi

Susitikome lietuviškame restorane. Tau ši virtuvė artima?

– Ne, tiesiog restoranas arti namų. Nors jei atvirai, kiekvienas nuo vaikystės jaučia sentimentus savo šalies virtuvei. Cepelinai – labai skanu, o ant bulvinių blynų, galima sakyti, užaugau. Dabar tų patiekalų sau nebeleidžiu valgyti. Toks maistas sunkiai virškinamas. Žinoma, figūra taip pat rūpinuosi. Bet jei užsimanyčiau, prašyčiau, kad močiutė arba mama pagamintų.

– Kokios šalies virtuvės patiekalus mėgsti labiausiai?

– Beveik nėra dalykų, kurie būtų neskanūs. Tai – tik paruošimo klausimas. Bet jei reikėtų išskirti, pirmenybę teikčiau Viduržemio jūros regiono ir japoniškai virtuvėms. Mėgstu ir tailandietišką maistą, patinka aštrūs patiekalai. Anksčiau jų visiškai negalėjau valgyti, bet pasirodo, skonį galima išlavinti. Kartais mane apsėda manija valgyti tą patį produktą. Šiuo metu tai avokadas su česnakais. Jau mėnesį valgau jį kasdien.

– Šimtąkart užduotas klausimas: kaip pati pradėjai gaminti?

– Gaminti mėgo mano tėtis, mama, o močiutės – puikios kulinarės. Tėtis (jis dirbo automobilių inžinieriumi) buvo tiesiog apsėstas gaminimo manijos. Tiesą sakant, vaikystėje jis buvo storas kaip ir aš. Visi mes mėgdavome pavalgyti, o vakarienė namuose buvo privalomas ritualas. Su tėčiu kepdavome net stirnieną tešloje. Jo kulinarinio lygio aš dar nepasiekiau. Maisto gaminimas mums buvo atsipalaidavimo forma. Ir dabar į šį procesą taip pat žiūriu. Galiu būti pavargusi kaip šuo, nebepavilkti kojų, bet vis tiek ką nors gaminu. Net susinervinusi pradedu tarškinti puodais.

– Greito maisto nemėgsti?

– Jei sąžiningai, vakar suvalgiau mėsainį. Užsimanau, bet negaliu paaiškinti kodėl. Gal dėlto, kad gyvenu prie greito maisto restorano. Bet suvalgiusi pagalvojau, kad tai – nesąmonė. Buvau seniai tokio maisto nevalgiusi, tą skonį prisiminiau kaip kažką dieviško. O kai valgiau, atrodė, kad tai – mėsa su cukrumi: bandelė saldi, majonezas saldus, žodžiu, tikra natrio gliutamato bomba. Mano skonio receptoriai pripratę prie subtiliai pagaminto maisto. Stengiuosi nenaudoti daug prieskonių, tik druską. Beje, atradau neįtikėtiną dalyką: jei mėsą verdi keturias valandas, įvyksta stebuklas. Kartą gaminau jaučio uodegą. Po dviejų valandų supratau, kad jos neįmanoma įkąsti. Viriau, viriau ir galvojau, kad jau nieko nebeišeis, o dar draugas (režisierius Oskaras Koršunovas – red. past.) turi grįžti. Bet išėjo gerai!

– Tavo knygoje mėsos patiekalų nedaug. Kodėl?

– Beveik metus apskritai jos nevalgiau. Bet ne dėl gyvūnėlių žudymo – tiesiog jaučiausi geriau, ramesnė. Tikriausiai ten per daug kažkokios medžiagos. Esu isteriško charakterio, man dėl to nėra lengva. Kai nevalgiau mėsos, pastebėjau, kad save lengviau kontroliuoju. Kažkodėl dabar jos labai norisi. Baisu, bet praėjusią savaitę mėsą valgiau septynias dienas iš eilės.

– Gamini kasdien?

– Taip. Restorane ar kavinėje valgau maždaug du kartus per savaitę. Dažniausiai vienas restoranas būna geras, o į kitą užeinu netyčia. Ar pastebėjote, kad maistas restoranuose, kavinėse labai suprastėjo? Nesu chamė, bet pastaruosius keletą kartų grąžinau lėkštę, nes tiesiog nebuvo galima valgyti.

– Visi esame girdėję apie garsiąsias tavo vakarienes. Kaip vyksta visas procesas, nuo ko viskas prasideda?

– Dabar vakarienes draugams gaminu rečiau, nes esu užsiėmusi. O anksčiau procesas vykdavo įvairiai: jei tingėdavau į parduotuvę eiti, tai gamindavau iš to, ką rasdavau šaldytuve. Viskas priklausydavo ir nuo finansinių galimybių. Būdavo, kad turiu 20 litų ar dar mažiau. Kai į vakarienes buvome įnikę iki beprotybės, draugų kompanija pinigų susimesdavo – juk nėra paprasta tris kartus per savaitę pamaitinti aštuonis žmones!

– Tokiais atvejais gali išmokti iš kirvio išvirti sriubą.

– Būtent todėl mano knygoje ir nėra tuno kepsnių receptų. Nemanau, kad tai galima įpirkti. Noriu, kad patiekalą galėtų paruošti bet kuri šeima. Knygoje tik vienas brangus patiekalas – anties krūtinėlė. Žinoma, galėjau parašyti knygą su patiekalais iš strutienos, bet rinkausi pigiausius produktus.

– Kiek girdėjau, tau labai svarbus estetiškas maisto pateikimas.

– Net jei valgau viena, pasitiesiu servetėlę. Pjaustydama agurką automatiškai jį gražiai paskleidžiu – į lėkštę maistą sudedu gražiai. Pastebėjau, kad ir mano visi pažįstami jau taip elgiasi. Kalbu, aišku, ne apie vyrus.

– Žinai, kad per krizę kulinarinės knygos ir yra perkamiausios?

– Žinojau, bet ne dėl to rašiau. Nuostabi mada yra grįžti gaminti į virtuvę. Kulinarinės knygos turi savo specifiką: nesvarbu, ar mėgsti skaityti, nereikia net mėgti gaminti. Jas malonu vartyti. Džiaugiuosi, kai žmonės renkasi mano knygą. Vieniems gal įdomiau istorijos, draugų (čia galima rasti ir dirigentą Modestą Pitrėną, ir režisierių O.Koršunovą – red. past.) nuotraukos. Knyga parašyta labai paprastai, todėl ją rekomenduoju dovanoti vyrams. Aš ją skiriu žmonėms, kurie gyvena vieni. Šventai tikiu maisto gamyba sau! Kartais sau vienai kepu net lazaniją, nors tai – dviejų valandų reikalas. Kepdama įsivaizduoju, kaip sėdėsiu ir valgysiu lyg koks Garfildas. Gal žmonės tą jaučia, todėl ir knyga įdomi.

– Pirmas žingsnis – knyga, antras – restoranas?

– Esu žmogus, kuris gyvenime nori patirti viską. Neatidarysiu restorano, nes tai – labai rimtas darbas. Aš noriu kurti, tapyti, vykdyti meno projektus. Noriu, kad valgio gaminimas būtų malonumas, o ne prievolė.

SU ACTU VIRTOS VIŠTIENOS SALOTOS

Reikės

3 vištienos kumpelių be odos,

3 agurkų,

aliejaus,

acto,

pipirų mišinio,

sojų padažo,

cukraus,

druskos.

Vištiena, aišku, kartais ir pabosta. Anksčiau niekas ir neįsivaizdavo, kad žmogus gali gyventi be kiaulaitės kumpio, o dabar vištienos era. Todėl siūlau su šia mėsa virtuvėje kuo daugiau eksperimentuoti. Jai tinka visi prieskoniai ir patys netikėčiausi deriniai.

Puode užverdu vandenį. Įpilu acto, įberiu pipirų, cukraus ir druskos – lyg virčiau marinatą. Sumetu vištieną ir verdu tol, kol mėsa nuo kaulų atsiskiria vos pajudinta.

Agurkus supjaustau šiaudeliais ir apšlakstau aliejumi, kad suminkš­tėtų. Išvirtą vištieną atvėsinu ir suplėšau juostelėmis. Sumaišau su agurkais ir apšlakstau sojų padažu.