Į TEMĄ – Duetu su žirgu

Linas Kiguolis - -
Į TEMĄ –  Duetu su žirgu

Begalinis laukas, skrodžiamas vieškelio. Ir beveik švari tyla – tik duslūs, ritmingi žingsniai. Akys atpažįsta tolumoje jojančių žirgų siluetus. Vienas lekia manęs link. Pašėlusiu greičiu! Arti, dar arčiau ir su kiekvienu žingsniu vis didesnis. Didingesnis. Pašėlusiai galingas! Susigūžiu. Prašuoliavo visai čia pat. Pasagų muzika nutolo, liko tik vėjo gūsis, smilgų viršūnėmis naiviai besivejantis žirgą. Šitaip pasisveikinome. Atsidūstu, nusišypsau ir sužinau – mane keri ši nesuvaidinta laukinė romantika.

Čia įvyksta stebuklai


„Tai – Lotas. Vargšas buvo atiduotas mėsai. Ištraukėme ir išgydėme. Žirgas atsigavo, susidraugavome, dabar mano vyresnioji dukra Laura su juo nesiskiria, abu ruošiasi net ugnies šou programoms. Beje, šią žiemą ji išjodinėtojų varžybose užėmė pirmąją vietą. Antroji duktė irgi myli žirgus, bet kitaip – iš tolo, jai smagu, kai jis laisvas, kai iš jo niekas nieko nereikalauja“, – pristato žirgyno ir B kategorijos stambiųjų žemaitukų tipo žirgų veislyno „Perkūno žirgai“ trenerė Laima Šalčiūtė-Martinavičienė. Pašnekovė minutei nutyla, susižavėjimo kupinomis akimis palydi savo auklėtinius it juos, kaip ir aš, matytų pirmą sykį. Tada rankos mostu kviečia į arklides. Eidamos kalbamės. „Nebuvau ir nesu užkietėjusi sportininkė, elgiamės atsargiai šiuo klausimu. Man apdovanojimas nėra vertas žirgo sveikatos ar net gyvybės. Profesionaliame žirgų sporte – žiauri jų eksploatacija, neprotingi krūviai, visi nori greito reportažo, pinigų ir laurų. Bepigu įsigyti žirgą, visą nuvaryti, atiduoti į kombinatą ir pirkti kitą. Nepritariu tam. Man gražiau, kai žirgą laiko šeima, kai mezgasi ryšys. Ir gyvulys, ir šeimininkas jaučiasi saugūs vienas šalia kito. Dirbu žirgų labui: jaunus mokinu, paruošiu darbui, socializuoju, pratinu prie balno ir žmogaus, o pasmerktus ar sugadintus žirgus priglaudžiu, auklėju, užsitarnauju jų pasitikėjimą. Susiduriu su daugybe pakrikusios psichikos, nestabilių, dažnai žiauriomis sąlygomis augintų žirgų. Būna, žmonės atveža, nes nebesusitvarko. Čia tokie gyvuliai atgauna pusiausvyrą, vėl prisileidžia, pasveiksta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Įvyksta stebuklai. Žirgui suteikiamas šansas gyventi. Kitu atveju – kur jo kelias? Patys žinote… Žinoma, tai reikalauja kantrybės, jėgų ir žinių. Tačiau per 10 metų įgavau patirties, pelniau reputaciją“, – dalijasi mintimis ir patirtimi Laima.

Žygiai su žirgais


Pasirodo, ir žirgai kasmet dviem mėnesiams išeina atostogų: jokio balno, jokių kamanų, jokio žmogaus. Trenerė rūpinasi jų poilsiu. Tiesa, žirgyno gyventojai retsykiais visgi dalyvauja kokiose nors varžybose. Štai vienose, vykusiose Anykščiuose, su poniais net ir pirmąją vietą laimėjo. Tačiau daug dažniau „Perkūno žirgai“ organizuoja žygius. Susirenka 20–30 žmonių grupė, susėda į vežimus (žiemą – į roges) ir keliauja iki kaimo turizmo sodybų. Išmoksta jodinėti, važnyčioti, kartu aplanko ir gražias vietas, pabūna gamtoje, iškylauja, pasikaitina pirtyje. Vieni lieka nakvynei, kiti – grįžta žirgais namo. Per pelkes, laukus. „Sykį 12 dienų keliavome iki Anykščių. Tikriausiai pirmieji ir vieninteliai Lietuvoje surengėme tokį žygį. Juo siekėme suburti žirgų mylėtojus, puoselėti tokią laisvalaikio praleidimo formą“, – stebina pašnekovė.

Gavęs morką nebūtinai neįspirs


Įžengėme į arklides, kur tuoj pat, išgirdusios pažįstamą balsą, išlindo karčiais apaugusios galvos. Su stiklinėmis akimis – negali joms nieko nepasakyti. Ir kažkodėl pasidaro jauku. Čia – 15 žirgų namai. Į juos iš buvusio žirgyno Užutrakio dvaro sodyboje persikėlė vos prieš porą metų, tad naujosios arklidės dar remontuojamos, įrenginėjamos. Laima rodo į tuščią stačiakampį betoninį plotą, viliasi, jog jau rudenį ten bus galima nuprausti žirgus ir plauti inventorių.

„Balzakas, Minija, štai ir Marsas – inteligentiškas, reto grožio, jėgos ir gabumų eržilas“, – vardija trenerė ir tvirtina, kad arkliai jaučia žmogaus nuotaiką, turi puikiai išvystytus pojūčius, intuiciją, skiria žodžius bei komandas. Ir pabrėžia, kad žirgai, kaip ir žmonės, yra labai skirtingi: „Kiekvienas su savo charakteriu. Pavyzdžiui, mūsų lovelasas Būras nepraleis progos pakibinti merginos, būtinai grybštels į krūtinę ar koją. O su Misteriu, pamenu, šokdavome valsą. Jis gerai jautė muziką, gražiai stodavo piestu… Visad geriau sutariau su eržilais. Su jais, vyrais, viskas paprasta ir aišku. O kumelės, kaip moterys – intrigantės, veikiamos visokių povandeninių srovių. Jei suduosi, žiūrėk ir atkeršys. Beje, klaidinga žiūrėti į šį gyvulį tarsi į šunį. Nemanykite, kad jei žirgą pašėrėte morka, paglostėte, tai jis jums tikrai neįspirs.“

Žmogus šalia žirgo keičiasi


Drąsiai glostau žirgų galvas. Vienas jų – reikalauja ypatingo dėmesio. Nei cukraus, nei morkos neturiu. Laima kalba toliau: „Profesionaliam žirgų sportui reikia rimtai nusiteikti. Tai – be galo sunkus, didelis fizinis ir psichologinis krūvis. Bet kokiu atveju jodinėjant dirba net ausų speneliai, visas kūnas juda žirgo ritmu, taisyklingai kvėpuojama. Pradėjusio jodinėti žmogaus fizinių duomenų pokyčiai, be abejo, akivaizdūs, tačiau labiausiai keičiasi ne figūra, o būdas, požiūris į arklius, laisvalaikį, gyvenimą, save patį ir supančią aplinką. Atbunda motyvacija, teigiama energija ir geros emocijos. Pas mus atveža probleminių, agresyvių vaikų. Bendradarbiaujame ir su vaikų globos namais. Neįtikėtina, kaip žirgai sušvelnina jų elgesį. Mus taip pat aplanko neįgalieji. Matytumėte, kiek laimės jiems suteikia, rodos, vien prisilietimas prie gyvulio. Šiaip vos 4-6 metų vaikai jau draugauja su poniais, pradeda jausti jų elgseną, prižiūri, šukuoja, nuprausia. Nebūtina iškart joti. Trumpai tariant, „Perkūno žirgai“ netaiko jokio amžiaus cenzo. Svorio taip pat: mūsų stambieji žemaitukai tikrai atlaiko. Tik ieškančių adrenalino nelabai mėgstame. Tokių žmonių požiūris į arklį tarsi šis būtų motociklas – užšokti, lėkti, valandą tąsyti žirgą visu pajėgumu. Manau, ekstremalių pojūčių mėgėjams yra tikrai tinkamesnių sporto šakų“.

Stebiuosi – maži vaikai kalbasi su poniais, dideli „vaikai“ žirgus pasikinko it motociklus. Iš kur tiek drąsos? „Daug kam jodinėjimas kelia baimę. Noras didelis, tačiau baimė – ne mažesnė. Neskubinu. Išaušta diena, kai pagaliau ištaria: „Noriu joti!“. Viena mergaitė žirgus stebėjo pusmetį. Tik stovi ir žiūri. Šiandien ji sėkmingai dalyvauja maratonuose. Neneigiu, tai – didesnės rizikos sporto šaka, tačiau nepatenkanti į pavojingiausių dešimtuką“, – nuramina žirgyno šeimininkė.

Jojimo mokykla


Trenerės licenciją, veterinarinį ir pedagoginį išsilavinimą turinti Laima visus norinčius kviečia į savo įkurtą jojimo mokyklą: „Nepripažįstu darbo grupėse, tad mokau kiekvieną individualiai. Tai – 4 kursų (40 valandų) mokykla, kurioje žmogus sistemingai supažindinamas su jojimo pagrindais, elgesio taisyklėmis, teisinga sėdėsena, išmoksta prižiūrėti žirgą, jį pabalnoti, jodinėti, atlikti šuolį, išvengti kritimo ir gauna visų kitų būtinų žinių. Dažnas jodinėjimą suvokia kaip prabangos dalyką. Netiesa. Mokykloje 8 valandos kainuoja 300 litų. Valanda pajodinėti pramogai – 50 litų“.

Jauti tai kraujyje


Ar pati Laima jodinėja? „Su džiaugsmu ristele išjoju į pamiškes, parkus. Profesionaliame sporte to niekada nepatirsi, ten tiesiog atidirbi. Įsivaizduojate žirgą, kuris apšildomas elektrinėje vaikštynėje? Nepripažįstu tokios komercijos: nusiperku gyvulį, kamuoju jį kol apšlumba, priduodu mėsai ir vėl iš naujo… Tiesa, nereikia ir perlenkti, perdėtai išaukštinti žirgo. Šitaip jis prisiriša tik prie vieno žmogaus, nėra integruotas. Žinau atvejį, kai žirgas šeimininkui šieną išmindydavo prieš miegą. Netikėtai šeimininkas mirė. Netrukus nudvėsė ir žirgas, nes jis paprasčiausiai neprisileido nė vieno žmogaus. Meilė ir ryšys – gerai, bet fanatizmas kartais pražudo“, – dėsto savo požiūrį pašnekovė.

Tad kokią vietą žirgai užima Laimos gyvenime? Trenerė susimąsto. Sako, jog uždaviau per sudėtingą klausimą. Pagaliau atsakingai taria: „Man žirgai – tai gyvenimo būdas, neįkainojama draugystė. Nuo mažumės šalia būdami jie mane formavo, keitė. Daug iš žirgų išmokau – stiprybės, meilės, drąsos, gebėjimo atleisti. Jei visi mokėtume atleisti taip, kaip jie, gyventume kitaip. Jie vieninteliai, kurie niekada neišdavė. O žmogus arkliui – viena vertus, tai yra dvikojis padaras, kuris kartais geriau ir nesiveltų į jo gyvenimą, kita vertus, visi kovojame už būvį ir liūdna matyti laisvėje vargstančius žirgus. Kruvini, sukandžioti, sulysę, pavargę ir sergantys aiškinasi tarpusavyje santykius. Mažai grožio ir žavesio, norisi jiems tiesiog padėti.“

Negaliu nepasiteirauti, kuo jodinėjimas žirgais toks žavus? Ir kuo šis, vis tik pavadinkime, sportas išsiskiria iš kitų? Laima atsako mįslingai: „Žmogus ant žirgo – ir jau kvepia šimtmečiais. Tai – duetas, partnerystė. Negali atsakyti tik už save, pasikliauti vien savo jėgomis. Mes taip pat praktikuojame laisvą jojimą, be balnų, kamanų, tik su kantarais, ar net be jų. Laukinis šuolis, savotiška stichija. Natūralus prisilietimas prie gamtos ir bičiulystė su žirgu. Jauti tai kraujyje.“

Justina Ragauskaitė

Žirgyno ir G. Juchnevič nuotr.




Stambaus tipo žemaitukų veislynas„PERKŪNO ŽIRGAI“, įsikūręs Būdos kaime (Trakų raj.), yra vos 6 km nuo Trakų. Čia auginami senojo tipo ir stambintų žemaitukų veislės žirgai. Tai labai ištvermingi, ilgaamžiai, nereiklūs pašarui, grakščių judesių, paklusnaus būdo gyvuliai. Žemaitukais galima joti, važiuoti, naudoti žemės ūkio darbams. Senovėje tai buvo nepamainomas lietuvių karo žirgas. Kaip kažkada Vytautas Didysis jojo kažkur netoliese Trakų pilies, taip ir „Perkūno žigų“ klientai šiandien turi galimybę joti tomis pačiomis vietomis ir tos pačios veislės žirgais.

PERKŪNO ŽIRGAI“ kviečia Jus naudotis šiomis pramogomis bei paslaugomis:


Jodinėjimas.

Žygiai.

Rogės, karietos, vežimaičiai.

Stovyklos, ekskursijos, poilsis, paskaitos.

Žirgų priežiūra, dresavimas.

PERKŪNO ŽIRGAI, žirgininkystės klubas
BŪDOS K., TRAKŲ RAJONAS

www.perkunozirgai-zemaitukai.lt

Laima Šalčiūtė-Martinavičienė

Tel.: +370 606 14514

Apie autorių

Linas Kiguolis
Linas Kiguolis

Linas Kiguolis - žinomo verslininko Ugniaus Kiguolio jaunesnysis brolis, tvirtai žingsniuojantis savo karjeros laiptais. Ilgą laiką buvęs brolio šešėlyje jaunas ir ambicingas IT specialistas tapo brolio verslo partneriu ir užsitikrino svarbų vaidmenį bendroje veikloje.

Susisiekite su Linas Kiguolis
Apie Jurgita.lt