Kaip atsirado kvepalai?

Gabriel E. Hall - -
Kaip atsirado kvepalai?

Kas rytą užsipurkšdami ant savęs vienokio ar kitokio kvapaus skysčio nė nesusimąstome, kaip kvepalai atsirado. O jie kaip ir kiekvienas žmonijos išradimas turi savo istoriją.


Nė kiek nesuklysime sakydami, jog kvepalų istorija prasidėjo ne XX a. Prancūzijoje, garsiajam kvepalininkui Koty modifikavus šipro kvepalus, ir ne XIX a. nuo Eženo Rimelio ir Septimo Piesaus ieškojimų ir atradimų kvapų klasifikacijose, ir ne nuo didžiosios Gerlenų dinastijos, ir net ne nuo italo Farinos ir jo originalių Kelno vandenų, arba „Eau de Cologne“, XVIII a. Ir ne nuo XIV a. Europoje pradėto gaminti spiritinio Vengrijos karalienės vandens, kuris iš arabų atkeliavusiu papročiu buvo naudojamas kaip kvepalai ir kaip vaistas nuo daugelio sunkių ligų. Mat ir distiliavimą europiečiai iš arabų perėmė tik XII–XIII a., kai laimingieji arabai kvapiąsias substancijas, gėlių vandenis ir vyno spiritą jau distiliavo mažiausiai 400 metų.

Ne vieno antikos autorių veikaluose yra likę pasakojimų, kaip kvapiosios substancijos keliavo aplink Viduržemio jūrą. Iš šių įvairių aprašymų matyti, jog Egiptas, ypač faraonų laikais, labai daug kvapiųjų substancijų (kai kurių nūdienos archeologų skaičiavimais gal net 80 proc.) atsigabendavo iš tolimų ir ne tokių tolimų kraštų: Arabijos, Viduržemio jūros salų (Kipro, Chijo ir Kretos), Nilo aukštupio. Ypač kvepalų importas Egipte suklestėjo XIII a. pr. m. e., kai šalį valdė Ramzis Didysis.

Ir žmogui, ir dievams

Kvepalų pramonė tuo metu jau buvo išvystyta Kretoje, Kipre ir Dele. Kasinėjant vakarinio Peloponeso miestą Pilą (XVIII a. pr. m. e.), kuriame, pasak Homero, karaliavo Nestoras, buvo rasta ne tik molinių lentelių įrašų, bet ir su kvepalininkyste susijusių rykų, spaustuvų, statinių. O kai archeologai nustatė, jog Mikėnuose gamintų daiktų buvo rasta Egipte, o egiptiečių – Mikėnuose, atkrito visos abejonės, kad kvapnūs aliejai ir kvepalai tuomet buvo pakankamai svarbi prekė.

Įsivaizduoti, kaip kvapniąsias substancijas išgaudavo asirai, leidžia iššifruotos Senosios Asirų karalystės molinių lentelių knygos. Jose aprašyti kvepalų gamybos būdai itin nesiskiria nuo tų metodų, kuriuos kiek vėliau naudojo Egipto ir Graikijos meistrai. Kvepalams gaminti buvo naudojamos kvapniosios dervos, žolės, prieskoniai, medienos, aliejus, vanduo ir medus. Egipto ir Graikijos kvepalų gamybos paletėje atsirado vynas, kuris palengvina daugelio sudedamųjų dalių kvapą. Egiptiečius itin traukė Laimingosios Arabijos kvapai: frankincensas ir mira. Plinijus Vyresnysis 1 m. e. a. rašė, kad tos ištaigios substancijos, kvepalai ir kvapnūs tepalai džiugina žmones, o smilkalai – dievus šventyklose.

Rašė knygas

Ištaigingoji Kleopatra vien tik rankų odai suminkštinti ir išsikvepinti kaskart sunaudodavo tepalų už 400 denarų. Plinijaus dienomis už šią sumą buvo galima nupirkti vieną svarą (0,453 kg) kvapiojo tepalo, o paprastas lauko darbininkas per dieną tenkindavosi maždaug vieno denaro atlyginimu. Pasakojama, kad Atėnų diduomenė po vonių gausiai tepdavosi kūną ir masažuodavo kojas bei pėdas Egipto kvepalais. Kad kvepalai, vadinami bendru pavadinimu Egipto kvepalai, buvo gerai žinomi ir senovės Graikijoje, ir kituose antikos pasaulio kraštuose, liudija ir tai, jog Aristotelio mokinys Teofrastas (IV–III a. pr. m. e.) ne tik užsimena apie juos ne vieną kartą, net ir parašo garsų veikalą „Apie kvapus“.

Sandariai uždaryti kvepalai išsaugodavo kvapą pakankamai ilgai, nelygu kokie ingredientai jį sudarė. Trapūs gėlių kvapai nebuvo būdingi Egipto kvepalams, jie būdavo gaminami iš dervų, šaknų, žievės. Tačiau, supilti į alebastrines dėžutes ir stiklinius indelius, jie ilgai išlikdavo kvapnūs, todėl labai tiko kelionėms.

Dešimt ir daugiau metų gali išsilaikyti vaškiniai kvepalai su mira, cinamonais ir kasijomis. Bet gėlių kvepalai yra trumpalaikiai. Išimtis – irisai: jų kvepalai galėjo išstovėti bent šešerius metus, o tinkamai laikomi, kaip teigia kai kurie autoriai, ir visus 20 metų.

Antikinių kvepalų pavadinimas dažniausiai buvo susijęs su pagrindiniu ingredientu arba kilmės vieta. Vienus kvepalus nurungdavo kiti, visai kaip šiandien. Pagrindiniai ingredientai dažnai išlikdavo tie patys, tačiau skyrėsi jų augimo vieta, augalų savybės, taip pat daug lėmė gamybos metodai, saugojimo sąlygos ir žinoma – kvepalininko meistriškumas.

Proporcijos nesvarbios

Vienu metu, pavyzdžiui, buvo ypač populiarūs Korinte pagaminti irisų kvepalai, bet vėliau jiems teko užleisti vietą kvepalams iš Mažosios Azijos miesto Kiziko. Šafranas iš Rodo salos buvo labiau vertinamas negu šafranas iš Kilikijos, o Egipto henos žiedų kvepalai (cyprinum) išstūmė kipriečių kvepalininkų gamintus panašius kvepalus. Profesionalieji Kipro kvepalininkai buvo nepralenkiami šipro gamyboje (kurį XX a. taip sėkmingai modifikavo Koty): savo unikalius kvepalus jie kūrė iš saldžiojo labdano (Cistus ladaniferus) dervos, ajero šaknų, styrako ir daugybės kitų kvapiųjų medžiagų, kurių pačioje Kipro saloje netrūko. Ilgainiui kvepalų kompozicijos darėsi sudėtingesnės. Net į rožių, atkeliavusių iš Irano ir Kinijos į Viduržemio jūros pakrantes, kvepalus buvo dedama papildomų ingredientų, kurie turėjo sustiprinti jų kvapą ir padaryti jį tvaresnį.

Teofrastas pažymi, kad griežtų taisyklių, kaip gaminant kvepalus naudoti prieskonius, nebuvo. Anot jo, beveik visuomet buvo garantuotas neblogas rezultatas. Laisvu prieskonių proporcijų keitimu Teofrastas aiškina bene labiausiai antikoje žinomų kyfi kvepalų įvairovę. Patirtis atkuriant istorinius kvepalus šiandien tai patvirtina.

Net jei kvepalai buvo gaminami pagal tą patį receptą, jų aromatą ir kvapiąsias savybes lemdavo prieskonių, žolių, sėklų ar dervų kokybė, taip pat subrendimo laipsnis, meistriškumas ir naudojami reikmenys. Tiksliai užrašytos (taip, kaip mes šiandien suprantame tikslumą) seniausių kvepalų formulės archeologams dar nepavyko atrasti (nors greičiausiai ji būtų tik viena iš daugelio), tačiau tai neturėtų trikdyti, nes mes paprastai uostome ne vieną kurią substanciją, o jų visumą, tačiau kvapiąsias medžiagas turime galimybę naudoti tokias, kokias naudojo prieš kelis tūkstantmečius gyvenę kvepalininkai.

Kvapų antropologė Laimė Kiškūnė

Apie autorių

Gabriel E. Hall
Gabriel E. Hall

Gabrielė yra sveikos gyvensenos entuziastė, kuri turi aistrą tiek sveikatai tiek grožiui nes visada domisi naujovėmis ir neprisibijo išbandyti kažką naujo. Išbandžiusi ką nors kas tikrai patinka ji pasidalina su skaitytojais kodėl tai rekomenduoja rinktis.

Susisiekite su Gabriel E. Hall
Apie Jurgita.lt