Mėsos valgymas - kelias į ligas
Mėsos ypatumas tas, kad ji turi baltymų ir riebalų, o angliavandenių – nė kiek. Ji turi daug baltymų, bet kaip tik baltymų žmogui daug nereikia. Augalinio maisto ypatumas tas, kad jis, priešingai, pasižymi angliavandenių gausa, o drauge turi baltymų ir riebalų. Augaliniai riebalai ir baltymai duoda organizmui tą patį, ką ir mėsos baltymai.
Baltymai žmogui yra būtini, tačiau jų maiste neturėtų būti daug, nes jų įsisavinimui organizmas sudegina daug energijos, todėl žmogus silpsta. Kad ir kaip svarbūs būtų baltymai žmogaus mityboje, jis turi būti tik ,,prieskonis“, jokiu būdu ne svarbiausia maisto dalis. Svarbiausias mėsos trūkumas tas, kad jos baltymai nėra švarūs, jie visada susijungę su kenksmingomis kraujui ir žmogaus sveikatai priemaišomis.
Bet kokio gyvo padaro kūne be gyvų ląstelių visuomet yra ir suirusių, jau negyvų; gyvuliui netekus gyvybės, irimo procesas pagreitėja, o pirmiausia jį skatina kenksminga šlapimo rūgštis, kuri kartu su mėsa patenka į žmogaus skrandį, paskui į kraują, nuodydama jį ir sukeldama kraujotakos sutrikimus, daugelį ligų ir pernelyg anksti ligotą senatvę.
Žmogaus organizmą šlapimo rūgštis veikia dvejopai. Pirma, ji trikdo kraujotaką užkimšdama kapiliarus, kelia kraujospūdį dirgindama nervų sistemą ir stabdo bendrą medžiagų apykaitą. Antra, ji susikaupia įvairiose organizmo vietose, ardydama audinius ir sukeldama įvairius lokalinius susirgimus. Šlapimo rūgštis ypač blogai veikia smegenis, keldama spaudimą ir tapdama migrenos, psichinių sutrikimų, melancholijos, epilepsijos priepuolių ir kitų ligų priežastimi.
Augaliniai baltymai neturi jokių kenksmingų priemaišų ir suvirškinus juos į kraują patenka tik naudingos ir reikalingos medžiagos.
Beveik visi mokslininkai sutinka, kad ta mėsa, kurią vartojo mūsų protėviai – sunkiai sumedžiodami grobį – ir šiais laikais ankštuose garduose šeriamų gyvulių mėsa yra skirtingi dalykai. Be to, mūsų protėviai mėsą vartojo ne taip dažnai, kaip mes.
Net ir vėlesniais lakais mėsa nebuvo taip lengvai įsigyjama, kaip dabar. Paprastai po gyvūno nudobimo ji būdavo greit suvartojama. Atsiradus ugniai, mėsą pradėta rūkyti – taip ji galėdavo išbūti jau ilgesnį laiką.
Šiuolaikinėje visuomenėje, kur daug maisto, o gyvenimas fiziškai lengvesnis negu anksčiau, mėsa gali tapti rimtu pavojumi sveikatai.
Ankstesnieji eskimai vartojo daug mėsos, bet per dieną bandydami nesušalti ir medžiodami jie suvartodavo 6000 kalorijų. Dabar jie gyvena šiltuose namuose ir neturi tiek fizinės veiklos, tačiau jie vis dar valgo daug mėsos. Atsitiko taip, kad jie tapo nutukėliais ir vienais ligočiausių žmonių žemėje.
Manoma, kad mūsų protėviai maitinosi panašiai kaip dabartinės mūsų giminaitės šimpanzės – svarbiausias jų racione buvo augalinis maistas (vaisiai, lapai, šaknys). Gyvulinis maistas nesudarė pagrindinę jų mitybos dalį. Šimpanzės šiais laikais taip pat minta vaisiais, lapais, gėlėmis, žievėmis ir vabzdžiais (termitais), kartais – smulkiais gyvūnais.
Pagal žmogaus anatomiją ir fiziologiją jis taip pat panašesnis į žolėdžius, negu mėsėdžius. Mūsų dantų forma specializavosi krakmolo, vaisių ir daržovių kramtyme. Kai kurie mokslininkai tam prieštarauja, kadangi bėgant tūkstantmečiams žmonėms išsivystė nedidelės iltys, tačiau jos toli gražu neprimena aštrių, labiau skirtų ne kramtyti, o plėšyti maistą mėsėdžių dantų. Mūsiškiai yra trumpi, buki, krūminiai plačiais paviršiais – jie skirti smulkinimui; be to, maistas mūsų burnoje turi išbūti ilgiau – kol seilės su jose esančiais fermentais atliks savo darbą.
Mėsėdžių žandikauliai gali judėti tik viena kryptimi – atsiverti ir užsiverti, tai suteikia daugiau jėgos kandimui. Tuo tarpu augalėdžių padarų žandikauliai dar papildomai juda pirmyn bei atgal ir į šonus – tai padeda patogiau kąsti augalą bei jį kramtyti.
Mūsų virškinimo sistema specifikavosi augalų virškinime – galima pradėti nuo seilėse esančio ptialino, kuris angliavandenius skaido į paprastus cukrus. Mėsėdžiams toks fermentas nereikalingas – vienintelis angliavandenis mėsoje yra glikogenas.
Mėsa virškinama skrandyje, augalinis maistas – žarnyne. Mėsiškas valgis išbūna skrandyje 3-3,5 valandas ir beveik visas įsiurbiamas į kraują. Skrandžiui tuštėjant, atsiranda alkio jausmas. Mėsos mėgėjai turi valgyti maždaug kas 3-3,5 valandas.
Mėsą ryjančių padarų didelis skrandžio sulčių rūgštingumas – tai padeda virškinti raumenų bei kaulų gabalus. Daržovių ir vaisių virškinimui reikia žymiai žemesnės skrandžio rūgšties koncentracijos, kokia ir yra augalėdžių, tame tarpe ir žmogaus.
Kaip ir karvių, arklių, šimpanzių ar kitų augalėdžių, žmogaus žarnynas ilgas – dėl to maistas virškinamas ilgiau, reikalingas medžiagas spėjama suskaidyti ir jos patenka į mūsų organizmą. Mėsėdžių (pvz., katės) žarnynas trumpas ir tiesus. Mėsą reikia labai greitai suvirškinti ir pašalinti, kadangi ji pradeda pūti.
Augalinis maistas išbūna skrandyje neilgai ir po valandos pereina į žarnyną, kur įsiurbiamas lėtai, per kokias 6-7 ar net daugiau valandų. Maistingąsias sultis augalinis maistas išskiria tik praėjus valandai po valgio ir daro tai ilgai ir pamažu, todėl vegetarai valgo gerokai rečiau ir dirba tolygiau, ilgai neprarasdami jėgų. Mėsos likučių į žarnyną patenka labai mažai. Žarnynas nėra pakankamai sudirginamas, todėl jame mėsa užstringa ilgam, sudarydama užtvaras, sukeldama vidurių užkietėjimą ir puvimo procesą – paprastai kaip tik šitais dalykais skundžiasi tie, kurie valgo daug mėsos. Augalinis maistas energingai sudirgina žarnyną, ir virškinimas vyksta kuo normaliausiai. Svarbiausia mėsos teikiama nauda yra ta, kad ji greitai įsisavinama ir organizmą nedelsiant užlieja sotumo banga. Mėsa sužadina organizmą, tačiau tai klaidingai laikoma jėgos antplūdžiu ir dažniausiai nepastebima einančio iš paskos vangumo, nes jį maskuoja vynas, tabakas, kava. Svarbiausia netiesa apie mėsą – esą ji duoda jėgos ir jos baltymai žmogaus organizmui yra būtinai reikalingi. Buvo sudarytos trys skirtingos bandomosios grupės: vieną sudarė 5 profesoriai, antrą – 13 kareivių ir trečią – 8 studentai atletai 24 – 27 metų amžiaus. Jų maiste baltymų kiekis buvo sumažintas iki minimumo, ir bandymas truko 6 mėnesius. Suvartojamų baltymų kiekis sumažėjo iki 50 ir netgi 34 g per dieną, bet visi eksperimento dalyviai jautėsi neįprastai gerai. Šie bandymai patvirtino daugelio higienistų įžvalgą, kad normaliai žmogaus mitybai baltymų reikia gerokai mažiau, nei yra nustatyta dabar.
Cholesterolis sutinkamas tik gyvuliniame maiste – augaluose jo nėra. Mėsėdžių virškinimo sistema prisitaikiusi apdirbti ir šalinti cholesterolį iš organizmo. Žmonių, kaip ir kitų augalėdžių, kepenys turi ribotas galimybes cholesterolio šalinimui – būtent todėl daugelio kraujyje būna per didelė cholesterolio koncentracija. Svarbu įsidėmėti, kad 90 procentų tulžies akmenų atsiranda dėl cholesterolio.
Galima pakalbėti ir apie vitaminą C – nepakankami jo kiekiai sukelia skorbutą. Mes prisitaikę vitaminą C gauti iš augalų. Tuo tarpu mėsėdžiai, kurie nedažnai ėda žolytes, vitaminą C prisitaikė sintetinti. Tuo tarpu vitaminą A žmonės puikiai „pasigamina“ iš beta karotino, kurio gausu augaluose. Mėsėdžiai tokio sugebėjimo neturi (todėl, kad ir kiek šersite šunį morkomis, nedaug jis begaus to vitamino iš jų) – jie visada turi gauti pačio vitamino A (retinolio), kurio gausu mėsoje. Mėsėdžiai taip pat nesugeba sintetinti niacino (jo gausu mėsoje).
Svarbus ir pats mėsos vartojimas. Dauguma žmonių šlykštisi gyvūnų žudymu, pūvančia mėsa ar kokia žiurkiena. Karviena, paukštiena ir jautiena jiems priimtinos, kadangi jie prie jų įpratę – taip suformuota kultūros. Tačiau net ir tokiu atveju, sunku rasti žmogų, kuris mėsą valgytų žalią ir be prieskonių 🙂
Mūsų rankų forma taip pat labiau pritaikyta augalų rinkimui, o ne mėsos griebimui – mes neturime aštrių nagučių.
Dauguma augalėdžių atsivėsina prakaituodami, tuo tarpu mėsėdžiams tenka lekuoti, kadangi jie neturi prakaito liaukų.
Vandenį ir kitus skysčius mes geriame, o nelakame kaip šuo ar katė.
Vyriško hormono testosterono vegetarų organuose buvo 13 procentų daugiau negu mėsėdžių. O tas testosteronas labai svarbus seksualiniam vystymuisi ir panašiai…
Didelė grėsmė mėsėdžiams kyla todėl, kad mėsoje koncentruojasi chemikalai. Bet kokiame mėsos gabalėlyje kenksmingų medžiagų bus daugiau negu augale. Jei tarp tų pašalinių medžiagų pasitaikys estrogeno (aišku, valgant tokią mėsą pastoviai), vyras susidurs su įvairiomis vaisingumo problemomis – sumažėjęs spermos kiekis, blogesnės kokybės sperma, trumpesnė spermatozoidų gyvavimo trukmė, nevaisingumas ir pan… Jei tokią mėsą ris moteris, besilaukianti berniuko, yra tikimybė, kad jis gims su mažesne varpa ar sėklidėmis, deformuota varpa ar turės nenusileidusias sėklides.
Skanaus! 🙂