„(Ne)susirgusiems egoizmu“

„Aš sergu. Ir kartais man būna pikta. Labai pikta. Aš sergu. Ir kartais man būna liūdna. Labai liūdna. Aš sergu. Ir kartais man būna baisu. Labai baisu. Bet jaučiu, kad šventė nesibaigė, ir aš dar šoksiu joje, dar gersiu putojantį vyną – galva dar svaigs iš laimės. Esu pakviesta į gyvenimo puotą.“

Po vidurnakčio lovoje tyliai tyrinėju knygą „Laiškai (iš)gyvenimo“, prieš pusmetį išleistą onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“. Čia sudėtos ištraukos iš laiškų, kuriuos rašė sergantieji onkologinėmis ligomis ir jų artimieji. Tarp eilučių gali perskaityti ir viltį, ir neviltį, audrą ir nusiraminimą, taikymąsi su esamybe, šviesmečius ilgesio…

Kovoje už gyvenimą su mirtimi laimi stipriausieji, ir ne fiziniu kūnu, o dvasia. Kartais jie būna stipresni už mus, sveikuosius, bijančius elementarių dalykų, pavyzdžiui, paaukoti lašą savo kraujo kitai gyvybei palaikyti. Stipresni už mus savo giliai įsišaknijusia viltim pasveikti, savo suvoktomis ir perkainotomis vertybėmis, kurios visai pasitraukė iš materijos sferos. Čia tvyro tikėjimas ir dvasingumas, didžiulis žmogaus vertinimas. Tai, ką dažniausiai pamirštame panirę į sudaiktėjusią buitį. Nejau reikia susirgti, kad suvoktume, į ką pasaulis mums baksnoja pirštu?

Aš susimąsčiau: kodėl taip žmogiška yra pakliuvus į bėdą smarkiai jausti savo skausmą ir troškimą, kad kiti į jį atsilieptų, bet taip abejingai stebėti svetimo, kai bėdoje ne mes patys? Kalbai pasisukus apie kito asmens interesus, pirmiau pasversime, kiek tai naudinga mums patiems. Žodis „aš“ turi didelę reikšmę. MUMS įdomiausi MES. Bet gyventi juk tenka tarp daugelio kitų. Neretai dešimteriopai nelaimingesnių už mus.

Ant mano riešo – raudonai balta apyrankė, ženklinanti iniciatyvą „Be-good“ ir simbolizuojanti mano pasirinkimą vartoti žodį „tu“ taip pat dažnai ir reikšmingai kaip žodį „aš“. Tai reiškia, jog atiduosiu savo kaulų čiulpus kraujo vėžiu sergančiam žmogui, jei paaiškės, kad kažkam tinku kaip donoras. Tai gali kiekvienas iš jūsų.

Žinoma, dažnai stinga informacijos ar pavyzdžio. Tą rasite tinklalapiuose www.kraujas.lt, www.tavokraujas.lt (kraujo donorystė), www.begood.lt (kaulų čiulpų donorystė) – čia visa virtinė žinomų, veiklių ir sąmoningų Lietuvos žmonių, jau užsiregistravusių į kaulų čiulpų donorų registrą: A. Mamontovas, Svaras, E. Jennings, M. Mikutavičius, R. Ščiogolevaitė, Sasha Son(g), J. Didžiulis, A. Ramanauskas, M. Veselis, Stano ir daugybė kitų. Jie neužsikimšo ausų, neužsidengė akių prieš kitų neišvengiamą pagalbos poreikį.

Lygiai taip pat jūs, kurių gyvenimo filosofija siūlo nebūti akliems ir kurtiems, galite užsirašyti kraujo donorystei tel. (8 5) 236 5160 nuo 7:00 iki 15:30 darbo dienomis arba atvykti tiesiai į Kraujo centrą Vilniuje (Santariškių klinikų Kraujo centras, Santariškių g. 2). Donorystės procedūra yra visiškai nepavojinga donorui. Pirmojo Lietuvoje kaulų čiulpų donoro žodžiais tariant, „kraujo donorai nemiršta, miršta pacientai“.

Pabaigai – laiško ištrauka iš knygos: „Kartais tiesiog pavargstu nuo pilkumos, debesų pažemėj… Ir nebegana pasidaro žinojimo, kad viskas bus gerai (Dieve, atleisk man, nedėkingajai). Norisi mielo delno ant kaktos, jaukaus peties, jūros, miško, oro… Paskui ūmai lyg ir nieko nebesinori – tai blogiausias jausmas, labai jo nemėgstu. tada staiga vienas žodis, vienas šypsnis ir, sielos drumzlėms nusistovėjus, rašau jums, mylimieji, šviesų laišką apie tai, kad „laimingas esu, laimingesnio pasauly nėra“.

Laimės ir sveikatos jums, niekada nesirkite. Egoizmu – taip pat.

Nuotraukose:

Andrius Momantovas

Gediminas Jaunius

Ignas Krupavičius

Mantas Jankavičius

Rūta Ščiogolevaitė

Sniegė

Svaras

Virgilijus Alekna

Kristina Karalytė-Sniegė