Robertas Kalinkinas: Lietuvoje renginiai nuostolingi bus tol, kol baigsis kvietimų reketo kultūra

Praėjusią savaitę debiutinę viešą kolekciją pristatęs dizaineris Robertas Kalinkinas neslepia – atsiliepimų jam teko išgirsti įvairių. Taiklių, pavydžių, geranoriškų. Tačiau nuo užsibrėžtų tikslų, pasak paties Roberto, jo nenugins nei aršios replikos, nei, juo labiau, anoniminiai komentarai. Trumpame interviu dizaineris pasakoja apie šviežiausius įspūdžius po kolekcijos pristatymo.

Robertai, ką pirmiausia padarei atsikėlęs kitą rytą?
Pabučiavau savo žmoną (šypsosi). O tada kėliausi ir važiavau į „Siemens” areną tvarkyti patalpų. Gal kas turi tokį įsivaizdavimą, kad, kai baigiasi didelis renginys, visos dekoracijos stebuklingai išnyksta ir daiktai magiškai grįžta į savo vietas? Deja. Nuo dešimtos ryto sėdėjau arenoje ir kartu su pagalbininkėmis išiminėjau devynis tūkstančius adatėlių, kuriomis buvo pritvirtintas glamžytas popierius ties podiumo išėjimu, visiems palikęs tokį didelį įspūdį.

O kaip jautiesi po pristatymo pats?
Labai gerai – dar vis sunku patikėti, kad tai įvyko. Ir palengvėjimas, ir jau naujos mintys lenda. Sulaukėme daugybės sveikinimų dėl paties renginio, jo organizacijos, instaliacijų. O kolekcija? Jai teko daugiau kritikos nei pagyrų, tačiau tai manęs nestebina.

Kai kurie kritikai buvo ypač aršūs – ar neatbaidys jie noro kurti toliau?
Tikrai ne. Kritika man – didžiulis įkvėpimo šaltinis. Jau žinau, ką kitąmet darysiu kitaip, geriau. Pastebėjau, kad daugelį erzino modelių gausa ir įvairovė. Daugelio nuomone kolekcija nevientisa ir neišbaigta. Tačiau toks mūsų braižas – kurti įvairiapusius rūbus, personažus, derinti keistus, nederančius dalykus. Neišsižadėsime tos krypties ir ilgainiui ji taps atpažįstamu mūsų kūrybos aspektu.

Dabar skaitau dizainerio Valentino knygą – jis rašo, kad anksčiau kolekcijų pristatymuose buvo ne mažiau pusantro šimto modelių. O 30-ies rūbų kolekcijų mada yra visai nauja. Tad nesijaučiu darąs nieko revoliuciško kai pakviečiu žmones valandai laiko mados. Dabar visi taip mėgsta greitį – dešimt minučių ir štai jau pamatei visas sezono tendencijas. Man taip netinka.

Išduok, ar daug kainuoja suorganizuoti tokį renginį?
Daug? Tai vėlgi subjektyvu. Mums – be galo daug. Už tiek gali įsigyti ekonominės klasės butą. Kažkam galbūt – tik nereišmingi skaičiukai. Tačiau mes visas reikalingas lėšas susiradome patys, niekas neatėjo ir nepasiūlė. Jokia paslaptis, kad Lietuvoje iš bilietų nepadaromas joks didesnis renginys – tam reikalingi rėmėjai. Ši elementari matematika tęsis tol, kol neišnyks kvietimų reketo kultūra.

Sulaukėme neįtikėtinų skambučių – ir iš pop grupių damų, ir moterų, kurių kvietimų reikalus, pasirodo, tvarko viešųjų ryšių agentūros. Skambina ir bando savo klientei „išmušti” kvietimų į renginius. Galėtų tiesiog tuos 50 litų nuo baro sąskaitos nusibraukti. Paskutinėmis dienomis prieš renginį ir nemokamos reklamos pasipila, ir įvairiausių mainų pasiūlymų – ir viskas už tą kvietimą. Kaip kokią šventą karvę.

Kalbant apie rėmėjus – nebijojoje, kad būsit apšaukti komercialistais?
O, tegul tik šaukia. Jei mus vadina komerciškais, tai tik komplimentas. Kalbam atvirai – kokia nauda iš mados ir bet kokios meno srities, jei ji neša nuostolius? Man vis dar paslaptis, kodėl Lietuvoje toks paplitęs šis ekonomiškai nepagrįstas savigailos modelis – jei gauni pajamų, slėpk viską, meluok, kad basas vaikštai, verk, kaip čia niekas nemyli. Kai nieko neduota dykai, užsidirbi ir džiaugiesi – štai tada yra kuo didžiuotis.

Dėl rėmėjų kaip tik sulaukėme komentarų, kad jie buvo integruoti labai estetiškai ir neįkyriai. Štai mūsų mecenatas „Audinių galerija” – bene didžiausia audinių alėja, įsikūrusi PC „Mada“. Jų projekcija turėjo stovėti scenos viduryje, tačiau drauge nusprendėme, kad galime padaryti subtiliau – ir nukėlėme į kraštą. Tačiau tai buvo bendras sprendimas, pagrįstas gero rezultato noru – ir man labai džiugu, kai rėmėjas klausosi ir atsižvelgia.

Su kosmetikos kompanija „Avon” kūrėme lietaus instaliaciją iš septynių tūkstančių kvepalų mėginukų. Tai pavyzdys, kaip iš elementaraus dalyko galima padaryti kažką tikrai gražaus. Žmonės ėjo ir fotografavosi šalia, nes jiems buvo gražu – vadinasi, mūsų tikslas pasiektas.

Vardan kito įdomaus sprendimo laukimo salėje pastačiau savo kompiuterį. Jis daug prisidėjo prie kolekcijos atsiradimo, todėl svečiams norėjau parodyti, kaip gimė šie kūriniai.

Nebijojai, kad naršytojai atras jame ką nors per daug asmeniško?
Ne, man tikrai buvo smagu – visi galėjo pasižvalgyti po mano eskizus, fotosesijų nuotraukas, kolekcijos kūrimo procesą. Nieko asmeniško ten neišvydo, nes kūryba bei darbas ir yra pats asmeniškiausias dalykas, kurį darau.

Po šou netgi sulaukiau gražaus atsiliepimo apie talentingų kūrėjų pasaulio vedimą į priekį. „Samsung“ informacinių technologijų skyriaus vadovo Lietuvoje Mindaugas Figurinas man pabrėžė, jog ši kompanija stengiasi savo pažangiausiomis technologijomis padėti jauniems talentams įgyvendinti savo idėjas lengvai ir kūrybingai. Man pačiam visada smalsu išbandyti technologinę naujovę, kuriai iškart bandau rasti pritaikymą darbe. O jei tarp kompanijos ir kūrėjo yra abipusė sinergija, gimsta įdomių dalykų. Jau turiu keletą idėjų „Samsung” dėl bendradarbiavimo ateityje.

Kokie tolesni tavo planai?
Pirmiausia – asmeniškai padėkoti visiems žmonėms, prisidėjusiems prie kolekcijos pristatymo. O vėliau prasidės standartiniai darbai – kolekcijos išdauginimas, siuvimas, privatūs užsakymai.

Jei reiktų įvardyti tik vieną ateinančių metų tikslą, tai būtų sukurti stabilų kolekcijų eksportą į kitas šalis. Liūdna tiesa, tačiau vien Lietuvoje savo kūrybinių ambicijų neįgyvendinsi. Turime nusimatę prioritetines rinkas. Ir pasaulis daug didesnis nei vien Paryžius ar Londonas, smarkiai ten nesiveržiame. Tačiau kaip bepasisuktų šis mūsų planas, stengsimės gamybą visada palikti Lietuvoje – ten, kur viską ir pradėjome. O visa kita – sunkiai prognozuojama.

Nuotraukų autoriai: Andrey Motorichev, Viktorija Paškelytė.